Intregracijos teorijos

Integracija – procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi“.^[1] Tarpvalstybinės integracijos reiškinys, vadinamas tarptautine integracija, reiškia, jog valstybės savanoriškai apsisprendžia tam tikrus klausimus spręsti bendrai ir tam tikrus reikalus perduoti tvarkyti tarptautinių institucijų kompetencijai. Tačiau, toks integracijos apibrėžimas yra tik vienas iš galimų. Analizuojant integraciją, susiduriama su šio termino apibrėžimo problema.

Integracija gali būti suvokiama kaip statiškas arba kaip dinamiškas reiškinys, kaip išdava arba kaip vyksmas. Regioninės integracijos tyrėjų ir teoretikų nuomonės šiuo aspektu skiriasi. M.Eilstrup-Sangiovanni teigia, kad integraciją galima apibrėžti trejopai, remiantis skirtingų integracijos tyrimų pradininkų pateiktų apibrėžimų analize ^[2]:

1. K. Deutsch vertinimu integracija yra „tikimybė, kad konfliktai bus sprendžiami taikiai“. Tokiu atveju integracija yra suvokiama kaip tam tikra sąlyga arba būsena.
2. E. Haas vertinimu integracija yra „procesas, kurio metu politiniai aktoriai keliuose skirtinguose nacionaliniuose rėmuose yra įtikinami suteikti savo lojalumą, viltis ir politinę veiklą naujam centrui, kurio institucijos apima arba reikalauja jurisdikcijos virš prieš tai egzistavusių nacionalinių valstybių“. Tokio proceso galutinis rezultatas „nauja politinė bendruomenė, suformuota virš buvusių prieš tai“. Tokiu atveju integracija yra suvokiama kaip tam tikras procesas.
3. L. Lindberg vertinimu integracija yra „įrankių ir procesų, skirtų kolektyviniams sprendimams kitomis nei autonominiai nacionalinių vyriausybių veiksmai priemonėmis, vystymas“. Tokiu atveju integracija yra suvokiama kaip procesas, bet be pabaigos taško: sprendimų priėmimo dalijimasis ir delegavimas be judėjimo link naujos „politinės bendruomenės“.

B. Rosamond šią integracijos supratimo, kaip rezultato arba kaip proceso, problemą pristato remdamasis 1990 m. W. Wallace „formalios“ ir „neformalios“ integracijos apibrėžimu ir santykio tarp ekonominės ir politinės integracijos paieškomis.^[3] „Formali“ integracija susideda iš padarinių, kurie yra politinio susitarimo rezultatas. „Neformali“ integracija yra procesas, kuris vyksta ir turi veiksmingos įtakos be formalaus politinio įsikišimo. Ekonominė integracija (kaip procesas) gali paskatinti politinę integraciją (kaip rezultatą) arba, atvirkščiai, ekonominė integracija negalėtų vykti be suformuoto politinio, institucinio, ar teisinio pagrindo. Taigi, integraciją galimą apibrėžti skirtingai: kaip procesą ar rezultatą, kaip ekonominį ar politinį reiškinį. M.Eilstrup-Sangiovanni išskiria dar vieną integracijos, kaip socialinio reiškinio ir bendro identiteto formavimosi, supratimą. Šio autoriaus siūlymu, visus integracijos konceptualizavimo bandymus ir visus apibrėžimus galima suskirstyti į tris kategorijas^[2]:

1. Tyrimai, kurie analizuoja valstybių narių elitų ir kitų grupių požiūrius ir nuomones;
2. Tyrimai, kurie analizuoja fizines (ekonominiai mainai) arba komunikacines (tarp šalių narių) transakcijas;
3. Tyrimai, kurie pabrėžia politinių institucijų vystymąsi.

1. ↑ Vitkus, G. (sud.). Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Eugrimas, 2002. P.158.
2. ↑ ^{2,0 2,1} Eilstrup-Sangiovanni, M. Debates on European Integration. A Reader. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2006. P.8.
3. ↑ Rosamond, B. Theories of European Integration. New York and Basingstoke: Palgrave, 2000. P.13